Po gastrolių Didžiojoje Britanijoje tik ką sugrįžęs uostamiesčio Dramos teatro aktorius Igoris Reklaitis jau nedrąsiai planuoja naujų kelionių maršrutus. Juk spektaklio, kuriame klaipėdietis vaidina kartu su kolega Gintaru Čajausku, tema aktuali daugeliui svetur išsibarsčiusių lietuvių. Skirtingose Anglijos vietovėse aktoriai surengė tris vaidinimus, kuriuose sulaukė ne tik tautiečių, bet žiūrovų iš mišrių šeimų. I.Reklaičio pastebėjimu, išeiviams iš Lietuvos išdrįsę pristatyti nekomercinį projektą, su kolega jie tapo tarsi pirmosios kregždės. "Šou ir "popso" atstovai su savo vadyba, agresyvia reklama pirmieji pramynė kelius pas mūsų emigrantus ir greitai atrado jauką – po renginių organizuojami vakarėliai su alkoholiniais gėrimais. O mes – kitokių tradicijų atstovai. Tad rinkosi tik tie, kurie norėjo pamatyti spektaklį", – kalbėjo pašnekovas.
Teko kelti žemės ūkį
– Kokių atsiliepimų sulaukėte gastrolių metu?
– Girdėjau tik gerus, bet gal kažkam ir nelabai patiko. Po vieno spektaklio mūsų paklausė, kodėl nesiėmėme parodijų emigracijos tema. Atsakiau, kad tai ne mūsų, o šou atstovų tema. Kita vertus, asmeniškai man tai per daug jautri tema, kad būtų galima žaisti tokiais dalykais, iš to šaipytis ar daryti šou. Mūsų vienas vaikas taip pat išvažiavęs, ir aš žinau, kokia sunki būna pradžia atvažiavusiesiems į svetimą šalį, kokios depresijos kamuoja.
Kažkada ir pats buvau išvykęs į Švediją uždarbiauti, maždaug "pailsėti" ir žemės ūkį pakelti. Ryte susilenki – vakare atsilenki. Vaikščioji su knygute ir užsirašinėji, kiek šiandien uždirbai. Vienintelis priešnuodis, kad "neišdurnėtum" nuo tų salotų žalios spalvos – nueiti atokiau į miškelį ir kartoti tų vaidmenų, kuriuos buvau kūręs, tekstus. Toks darbas, be abejo, atbukina. Be to, dirbi be poilsio dienų, kol tik yra tų salotų.
Taigi emigracijos tema man yra skaudi. Ir važiuoti su tokiu spektakliu į Angliją uždarbiauti – tiesiog ranka nekyla.
Grįžus visi aktyviai klausinėja – pirma, kaip pasisekė, antra – kiek uždirbote. Mane tai jau pradėjo pykinti. Pagaliau sugalvojau atsakymą – parsivežėme pilnas kišenes pozityvių įspūdžių.
Kelionėje mus globojo laikraščio "Tiesa" direktorė Inga Bilaišytė, Vidurio Anglijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Aldona Grupas bei spektaklio organizatorius Jonas Jakubonis, visos ekskursijos vyko jų dėka, mes faktiškai jiems ant sprando sėdėjome. Lietuvoje panašių žmonių nebelabai matau – su tokia gera energetika, tokiu geru aktyvu.
Šią kelionę priimu kaip dovaną. Nors Anglijoje lankiausi ir ne pirmąkart, čia gyvena mūsų sūnus.
Klaipėdoje – ne emigrantas
– Jis taip pat apsilankė spektaklyje?
– Žinoma, dar ir į sceną pasikviečiau. Lapkričio 16-ąją turėjome šio spektaklio premjerą, o 15 dieną buvo Roko 30-metis. Tada aš jam pasakiau, kad šį spektaklį skiriu jam. Anglijoje turėjau progą pagaliau parodyti savo dovaną.
– Slawomiro Mrožeko pjesė "Emigrantai" sukurta daugiau nei prieš keturis dešimtmečius. Įžvelgėte, jog ji bus aktuali ir šiandien?
– Mes šią medžiagą labai stipriai pakupiūravome. Kai yra tam tikros asmeninės patirties, atsirenki, kas "grajina". Ši medžiaga man labai patinka. Tai yra antras spektaklis po E.Olbio "Atsitikimo zooparke", kuriame taip pat vaidinome dviese. Ateini, įneri, išneri. Čia faktiškai tas pats. Vaidindamas jauti gerą kaifą.
– Ar pats nesijaučiate savotišku emigrantu? Juk tais metais, kai susiruošėte stoti, Vilniuje rinko kursą į Rusų dramos teatrą, tad kaip ir buvote priverstas iškeliauti į uostamiestį.
– Klaipėdoje gyvenu nuo 1976 metų ir labai gerai čia jaučiuosi. Kai dabar kartais nuvažiuoju į Vilnių, greitai pavargstu, man jis darosi per didelis. Ypatingos traukos šiam miestui nebejaučiu. Juo labiau kai yra darbo ir šiek tiek pajudėjo Lietuvos režisieriai, kurie pradėjo statyti ne tik Vilniuje, bet ir Klaipėdoje.
Mano manymu, Oskaras Koršunovas davė labai daug tiek visam Klaipėdos dramos teatrui, tiek aktoriams, kurie su juo dirbo. Būtent su jo spektakliu "Šaltas vaikas" surinkome visus laurus.
Auksinis likimo pirštas
– Vaidmuo šiame spektaklyje ir jums buvo ypatingas – būtent už jį pelnėte "Auksinį scenos kryžių".
– Esu savotiškas laimės kūdikis. Kaip loterijoje – ėmei ir laimėjai. Aišku, įdėjau darbo, niekas iš nieko neatsiranda. Tiesiog viso šio etapo mano gyvenime galėjo ir nebūti, jei likimas būtų kitaip susiklostęs, juk šiame spektaklyje iš pradžių neturėjau vaidinti.
– Ar savo herojus "parsivedate" į namus?
– Aktorius visada yra procese, frazės, citatos iš vaidmenų nuolatos su tavimi. Kol spektaklis nenurašytas, nuo jų neišsivaduoji.
O aš esu iš tų aktorių, kuris labai atsargiai matuojuosi vaidmenį, tarsi naują kostiumą. Man šis procesas pakankamai sudėtingas.
– Niekada nesigailėjote pasukęs į aktorystę?
– Labai spontaniškai ją pasirinkau. Baigiamojoje klasėje, maždaug balandžio viduryje, pasakiau tėvams, kad stosiu į aktorinį, nors apie tai niekada nė kalbos nebuvo. Kai kurie žmonės nuo darželio, mokyklos laikų dramos būrelius lanko. O čia staiga vienas žmogus man pasakė, kad aš galiu studijuoti aktorinį meistriškumą, nuvažiavau ir įstojau.
Kartais net jaučiuosi, kad truputį šalia esu šios profesijos, kai gali save stebėti tarsi iš šalies. Nesu totalinis aktorius. Niekada tuo nesirgau.
Kadaise svajojau būti futbolininkas, bet man uždraudė jį žaisti dėl širdies. Pamenu, kaip penkiolikmetis ėjau namo ir verkiau. Ilgainiui gi tos svajonės išgaruoja. Po to dar lankiau fotobūrelį, užsiiminėjau fotografija, lankiau tokį egzotinį sportą kaip šaudymas iš lanko.
Ristele – po 20 km
– Dabar visi šie pomėgiai liko tik prisiminimuose?
– Dabar yra pedagoginė veikla, teatro spektakliai, repeticijos, nelieka laiko. Pastaruoju metu taip viskas sukrito, kad galvoju, kaip toms smegenims duoti pailsėti. Dabar turiu sumanymų dvejiem metams į priekį.
– Kaip geriausiai pailsite?
– Įsigijau tokią vieną ligą – pradėjau bėgioti. Draugai nelabai supranta – sako, koks tikslas, tik pavargsti. Ilgiausias atstumas, kurį esu įveikęs, 20 km. Bėgu labai lėtai, kartais – tiesiog ratais stadione. Kai šilta, nuvažiuoju ir iki Vasaros estrados ir bėgu iki Girulių, išsimaudau jūroje ir pėstute grįžtu. Man tai geriausias poilsis.
– Ką reiškia gyventi poroje su aktore Regina Šaltenyte?
– Dabar man tai yra natūrali būsena, kitaip nebeįsivaizduoju. Gal anksčiau apie tam tikrus vaidmenis kalbėdavome, pasiginčydavome daugiau, o dabar tokios dvi nepriklausomos pilys namuose. Kai reikia, diplomatiškai padiskutuojame, bet kartais diplomatiškai, žinoma, neišeina. Anksčiau, jeigu kartu gaudavome vaidmenis, džiaugdavomės – kaip gerai, kad galėsime parepetuoti namuose. Bet tik pradėdavome repetuoti, iškart viskas baigdavosi konfliktu. Vis tiek turi būti trečias žmogus, režisierius, kuris tuos konfliktus išsprendžia, užgesina.
– Ar savo vaikus sąmoningai siekėte apsaugoti nuo teatro viruso?
– Visiškai ne. Jie neužsikrėtė, ir viskas. Nors teatre – nuo pat vaikystės, važiuodavo su mumis į gastroles. Rokas Anglijoje dirba ligoninėje, Adomas – Klaipėdos uoste.
– Jūs pats, kaip menininkas, nekonfliktuojate su buitimi?
– Iki vienuoliktos klasės namie neužsiimdavau beveik jokiais ūkio darbais. O vėliau išmokau ir mūryti, ir tinkuoti, ir parketą kloti, ir santechniką montuoti. Kadangi algos mažos, patys visko turėjome išmokti. Ne vienas aš toks išskirtinis. Tad žmona dėl to su manimi problemų neturi. Priklausau tai kategorijai vyrų, kurie moka gerai vinį į sieną įkalti.
.png)
