Aktorė Regina Arbačiauskaitė teatralizuotais monologais iš istorijos paraščių naujam gyvenimui prikelia garsiausias praėjusio amžiaus Lietuvos moteris. Ji kuria monodramą apie pirmąją ir vienintelę šalies monarchę, karalienę Mortą, rengia monologo skaitymus apie Vytauto Didžiojo žmoną kunigaikštienę Oną. „Kodėl apie moteris, kurios stovėjo šalia mūsų šalį garsinusių didžiavyrių, mes žinome labai mažai arba beveik nežinome nieko?“ - retoriškai klausė R.Arbačiauskaitė.
- Istorinio spektaklio apie karalienę Mortą idėja gimė diskutuojant su savo vyru, kuris parašė „Karalienės Mortos“ monologą?
- „Lietuvos moterys“ programos-skaitymų atsiradimą nusakyčiau žodžiais: „Kodėl apie moteris, kurios stovėjo šalia tų mūsų šalį garsinusių didžiavyrių, mes žinome labai mažai arba beveik nežinome nieko?“ Moteris karalienė, moteris motina, moteris žmona, draugė ar bendražygė... Ji kukliai eina savo pareigas ir tyliai pasitraukia užmarštin. Nors dažnai jų moralinis ir dvasinis pasiaukojimas buvo tikras ramstis, vertas mūsų atminties ir įsiklausymo. Namie, diskutuodami su savo vyru apie Lietuvos istorinę praeitį, ypač apie mūsų tautos žymias asmenybes moteris, jų vaidmenį valstybės gyvenime, įsitikinome, kad net ir senovės baltų lietuvių visuomenėje būta iškilių moterų. Taip mums bediskutuojant vyrui ir gimė sumanymas parašyti istorinę tiesą apie karalienę Mortą, kunigaikštienę Oną (Vytautienę) ir Vinco Kudirkos mylimąją Valeriją. Šios moterys stovėjo šalia savo vyrų - iškilių asmenybių sunkiausiais lietuvių tautos istorijos periodais. Ir neteisinga būtų manyti, kad nedarė jiems vienokios ar kitokios įtakos. Taip ir atsirado ši vieno veiksmo, trijų paveikslų istorinė drama. Ji buvo parašyta sutinkant Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmetį.
- Kodėl susiviliojote monospektaklio idėja? Ar ne lengviau būtų dramaturgijos svorį padalyti keliems aktoriams?
- Šįkart norėjosi, kad visa našta ir svoris tektų moteriai. Todėl atsirado monodrama. 2010 metų liepos 6-ąją, Mindaugo karūnavimo dieną, drauge su Kelmės mažojo teatro aktoriais teko vaidinti labai netradicinėje aplinkoje - lauko sąlygomis, prie senojo dvaro ąžuolo. Kitą dieną spektaklis įvyko Varnių katedros šventoriuje. Vaidiname jį ne taip dažnai, neskaitant dar keleto įvykusių spektaklių kultūros centruose. Todėl nesumeluosiu sakydama, kad tokį skaitymą viena bandysiu atlikti ir dėl daug paprastesnių techninių ir vadybinių sumetimų.
- Kokį karaliaus Mindaugo portretą spektaklyje savo lūpomis kurs Morta? Koks jos gyvavimo laikotarpis bus atspindėtas?
- Karalius Mindaugas, ne taip seniai priėmęs krikštą, dabar atvirai stoja į kovą su ordinu. Morta priimto krikšto atžvilgiu yra nuoseklesnė. Per tai išryškėja jų nesutarimas ne tik religinėje bet ir valstybės ateities kūrimosi plot-mėje. Kita kalba, ką norėtųsi atskleisti parašytais monologais apie Mortą. Mortos tragizmas - jos begalinė meilė savo tautai, tikėjimas Mindaugo kuriama Lietuvos valstybe ir kartu nusivylimas matant pražūtingą savųjų nesantaiką. Liga, bloga nuojauta dėl savo vaikų ateities, dėl naujos įsteigtos bažnyčios likimo, rūpestis dėl karaliaus Mindaugo ir jo kurtos valstybės subrandina pražūtingą planą: išgauti pažadą iš savo jaunesnės, ištekėjusios sesers Daumantienės, po pačios Mortos mirties tapti karaliaus Mindaugo žmona, idant būtų išsaugota lietuviška karališkoji dinastija.
- Galbūt rengdamasi vaidmeniui skaitėte papildomos literatūros, kitos medžiagos apie mūsų vienintelius monarchus, konsultavotės su istorikais?
- Taip, skaičiau. Galiu išvardyti keletą šaltinių: tai G.Beresnevičiaus „Lietuvių mentaliteto bruožai 13-14 amž.“, B.Savukyno ir J.Tumelio vertimas „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“, S.K.Rovelo „Pagonių imperija Rytų ir Vakarų Europoje“, prof. Gudavičiaus monografija „Mindaugas“... Iš galingojo interneto rinkau trupinius apie tai, kaip pagyrimų pirmajai ir vienintelei Lietuvos moteriai negaili net eiliuota Livonijos kronika.
- Galbūt atskleistos iki tol jums nežinomos detalės pakeitė požiūrį į Mortą, padėjo suformuoti visai kitokį jos portretą?
- Žinojau apie Mortos nupieštą paveikslą tik iš šviesaus atminimo poeto Justino Marcinkevičiaus dramos „Mindaugas“. Joje Morta epizodais pasirodo ribinėje situacijoje. Per sunki jai - pagonei - naujo priimto krikščioniškojo tikėjimo našta. Man nesinorėtų šiandien akcentuoti religinių klausimų. Man svarbiau, kad kartu su savo vyru karaliumi Mindaugu per jo valdymo 10-metį Morta stengėsi (jau truputį apie tai prabyla ir istorikai), kad Lietuva pasinaudotų Europinės civilizacijos vaisiais: raštu, mokslu, menais, kultūra. Nors XIII a. šaltiniai skurdūs, šiandien neabejojama, kad karalienė Morta didžiojo kunigaikščio, vėliau karaliaus Mindaugo pilyje buvo reikšminga aukštos diplomatijos figūra.
- Per savo turtingą teatro bei kino aktorės karjerą esate suvaidinusi ne vieną iškilią istorinę asmenybę, tarp jų ir Barborą Radvilaitę. Su kokiais sunkumais susiduriate įkūnydama iškilias moteris?
- Pavyzdžiui, teko kurti Lenė Ryfenštal vaidmenį spektaklyje „MarLenė“ Klaipėdos Pilies teatre. L.Ryfenštal - garsi vokiečių kino aktorė, režisierė ir operatorė, senatvėje pagarsėjusi fotomenininkė - nepaprastai spalvinga asmenybė su įspūdinga praeitimi, susiliečiančia net su pačiu Adolfu Hitleriu... Tuo metu, kai kūriau šį vaidmenį, Lenė buvo dar gyva - šimtametė moteris. Tiesa, atsakomybė sudėtingai jos biografijai, deja, labai man trukdė. Tiesiog nesugebėjau to nesureikšminti. Tas asmenybės tikroviškumas kartais tampa tiesiog našta. Žinoma, galimybė prisiliesti prie garsių asmenybių labai viliojanti. Čia tampi tarsi istorijos tyrinėtoju. Kurdama Barborą Radvilaitę skaičiau nemažai lenkiškos medžiagos apie ją, ir tai kirtosi su mūsų sąmonėje suidealizuota Barbora. Apie karalienę Mortą mes beveik nieko nežinome, išskyrus tų laikų kronininkų pasakymus apie „galingojo“ karaliaus Mindaugo žygius, kai šalia dažnai neapeinama ir „karaliūnė Morta“, visada buvusi kaip svarbus asmuo šalia valdovo. O kuriant grynai išgalvotą personažą, lieka tik šifruoti autoriaus fantaziją, galima dar drąsiau pasikliauti ir savąja.
.png)
