Pokalbis prie kavos puodelio

„Aviacijos pasaulio“
vyr. redaktorė
Vilma JANKIENĖ
ir
rašytojas, Klaipėdos dramos teatro
literatūrinės dalies vedėjas
Gintaras GRAJAUSKAS

V. J .: – Aviacinė bendruomenė kažkaip sugebėjo nepastebėti jūsų pjesės „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, parašytos 2007 metais, nepaisant to, kad ji buvo įvertinta „Auksiniu kryžiumi“, o svarbiausia – joje veikiantis personažas yra žymus aviakonstruktorius Antanas Gustaitis. o jūs pats ar ieškojote aviatorių? Kaip ta aviacinė idėja „įlindo“ į pjesę?

G.G.: – Pastebėti buvo gana nelengva: pjesės pavadinime nėra nieko specifiškai „aviatoriško“, o ir pastatyta scenoje ji iki šiol nebuvo. Prieš keletą metų išleista pjesių knyga tuo pačiu vardu, tačiau pjeses dažniausiai skaito ypat-inga publika, tiesiogiai susijusi su teatru. Pats Antanas Gustaitis nėra pjesės pagrindinis personažas – veikiau raktinė figūra, savotiškas aerodinaminis vamzdis, leidžiantis pasitikrinti kitiems pjesės veikėjams savo sparnų tvirtumą.

Aviacija atkeliavo pjesėn iš labai tolimų laikų – iš vaikystės. Tuomet labai rimtai, iki apsėdimo buvau užsidegęs skraidyti. Skaičiau viską, ką tuomet buvo įmanoma gauti apie lėktuvus, lakūnus, aviaciją Joną Dovydaitį, Juozą Ramuckį, prenumeravau „Sparnus“, žavėjausi Antanu Gustaičiu, Jurgiu Dobkevičiumi. Svajodavau, žiūrinėdamas prieškario pašto ženklus – su Dariumi ir Girėnu, F. Vaitkumi. Buvau prisikarpęs ištisą eskadrilę popierinių ANBO, Dobi, Belankų, Fokerių, Junkersų, Blanikų... Vėliau, jau ankstyvoje paauglystėje, teko sau pačiam pripažinti, jog skraidymui neturiu duomenų. Protas nugalėjo – bet, kaip visada tokiais atvejais, liko tolimas netekties pojūtis, kurį tebejaučiu ir dabar.

Ar pjesė ilgai ieškojo kelio į sceną? Kodėl dabar? Kodėl režisierius  Jonas Vaitkus?

Ilgai ir sudėtingai, apie tą kelią galima būtų parašyti atskirą pjesę. Ištisiniai klaidžiojimai, klaidos ir klaidinimai. Galų gale kartą Vilniuje įsikalbėjau su režisieriumi Jonu Vaitkumi, kuris labai nustebo išgirdęs, kad šita, sakyčiau, gana įspūdingai tituluota pjesė iki šiol taip ir nepastatyta - net nenorėjo patikėti. Tuo metu kaip tik buvau pradėjęs darbuotis Klaipėdos dramos teatre, tad viskas lyg ir savaime susidėliojo į savo vietas: atsirado ir režisierius, ir scena pastatymui. Po visų nueitų kalvarijų man tai pasirodė visiškas stebuklas. Iki šiol tikiu, kad kažkas panašaus ir nutiko – manau, kad Jonas Vaitkus yra būtent tas žmogus, ir pjesė tiesiog sulaukė savojo režisieriaus.

Papasakokite apie pjesės kelionę į sceną, apie ką sukosi diskusijos su režisieriumi, aktoriais?

Didelių diskusijų anei ginčų su režisieriumi nebuvo. J. Vaitkus tiesiog kaip reta tobulai jaučia tekstą, visiškai ir besąlygiškai juo pasitikiu. Su aktoriais kartais pasikalbame – kai kyla klausimų apie atskiras scenas, detales, psichologinę niuansuotę.

Spėju, kad išgyvenate dar nesusigulėjusias spektaklio gimimo emocijas. Kokios jos? Ko linkėtumėte šiam pastatymui?

Kaip prieš kiekvieną gimimą: ir baugoka, ir nuostabu. Visada stebuklas matyti, kaip iš pjesės teksto ir bendro daugybės žmonių - režisieriaus, aktorių, kompozitoriaus, scenografo - darbo staiga užgimsta visiškai naujas organizmas. Tai iš tiesų prilygsta naujos gyvybės atsiradimui. Palinkėčiau naujagimiui tradiciškai - ilgų ir turiningų gyvenimo metų. Man ši mano pjesė ypatingai svarbi norėčiau, kad žmonės išgirstų, ką kalbu, ką jaučiu turįs pasakyti.

Kokių aviacinių emocijų esate patyręs? Gal skraidėte, gal norite skraidyti pats?

Deja, mano skraidymai apsiriboja įprastais reisiniais Boeingais, Airbusais ar SAAB‘ais. Taip jau nutinka kartais: vaikiškos svajonės tampa įprastomis susisiekimo priemonėmis. Tačiau trauka išliko iki šiol – kartais net sapnuoju save ne šiaip laisvai skrajojantį, kaip įprasta sapnuose,  o pilotuojantį oro lainerį. Na, gal kitame gyvenime...

Gal jūsų kūrybiniuose sumanymuose atsirastų vietos ir kitiems sparnuotiems personažams?

Visai įmanomas dalykas – būsimus rašymus sunku prognozuoti, bet sparn-uoti personažai man visada kėlė pagarbą ir simpatiją. Ir gražų pavydą.

Aviatorių vardu sveikinu su spektaklio premjera birželio 8 d. Klaipėdos dramos teatre, linkiu spektakliui gyvybingumo ir dėkoju už pokalbį.

Dėkui – ir tuo pačiu sveikinu visus su Lietuvos aviacijos 95-mečiu. Turime kuo didžiuotis ir pasidžiaugti.